Kodėl sveikatos dezinformacija tapo tokia paplitusi

Interneto amžiuje kiekvienas gali tapti sveikatos informacijos šaltiniu. Tai skamba demokratiškai, bet realybė yra sudėtingesnė. Socialiniuose tinkluose plinta straipsniai apie stebuklingus gydymo būdus, o YouTube pilna vaizdo įrašų, kuriuose žmonės dalijasi savo „unikaliais” metodais kovoti su ligomis. Problema ta, kad dauguma šių pranešimų neturi jokio mokslo pagrindo.

Pandemija parodė, kaip greitai gali išplisti klaidinga informacija apie sveikatą. Žmonės, ieškodami atsakymų ir norėdami jaustis saugiau, linkę tikėti tuo, kas atrodo įtikinantai pateikta, net jei tai prieštarauja medicinos mokslui. Algoritmai socialiniuose tinkluose šią problemą tik gilina – jie rodo turinį, kuris sukelia emocijas, o ne tą, kuris yra tikslus.

Sveikatos dezinformacija nėra tik nekaltas klaidinimas. Ji gali turėti rimtų pasekmių: žmonės atsisako vakcinų, renkasi neveiksmingus gydymo metodus, vėluoja kreiptis į gydytojus. Kartais tai baigiasi tragedijomis, kurias būtų galima išvengti.

Klasikiniai raudonos vėliavėlės ženklai klaidinančiose naujienose

Yra keletas aiškių požymių, kurie padeda atpažinti nepatikimą sveikatos informaciją. Pirmas ir ryškiausias – žadėjimai apie stebuklus. Jei straipsnyje teigiama, kad kažkoks produktas ar metodas gydo visas ligas, tai beveik garantuotai melas. Medicina taip neveikia. Net patys veiksmingi vaistai turi specifines indikacijas ir apribojimus.

Antra raudona vėliavėlė – asmeninės istorijos kaip vienintelis įrodymas. „Mano kaimynė išgijo vėžį gerdama citrininį vandenį” – tokio tipo teiginiai apeliaoja į emocijas, bet nieko nesako apie tikrąją situaciją. Galbūt ta kaimynė gavo ir tradicinį gydymą? Galbūt jos diagnozė buvo klaidinga? O gal tai tiesiog išgalvota istorija?

Trečias požymis – mokslinės terminijos piktnaudžiavimas. Dezinformacijos kūrėjai dažnai naudoja sudėtingus terminus kaip „kvantinė energija”, „detoksikacija ląstelių lygmenyje” ar „DNR aktyvavimas”, kurie skamba moksliškiai, bet iš tikrųjų neturi prasmės. Tai skirta sukelti įspūdį, kad autorius yra ekspertas, nors dažniausiai jis tiesiog manipuliuoja žodžiais.

Dar vienas įdomus aspektas – sąmokslo teorijos. Jei straipsnyje teigiama, kad „farmacijos kompanijos slepia tiesą” arba „gydytojai nenori, kad žinotumėte šį metodą”, tai beveik tikrai susidursite su dezinformacija. Nors farmacijos pramonė tikrai nėra be nuodėmės, idėja, kad tūkstančiai gydytojų ir mokslininkų visame pasaulyje sąmoningai slepia veiksmingus gydymo būdus, yra absurdiška.

Kaip tikrinti šaltinius ir autorių kompetenciją

Pirmiausia pažiūrėkite, kas parašė straipsnį. Ar autorius turi medicininį išsilavinimą? Ar jis dirba pripažintoje institucijoje? Ar galite rasti informacijos apie jo kvalifikaciją? Deja, daugelis klaidinančių straipsnių parašyti žmonių, kurie neturi jokio ryšio su medicina, arba autorystė visai nenurodyta.

Patikimi sveikatos informacijos šaltiniai paprastai aiškiai nurodo savo šaltinius. Jei straipsnyje teigiama, kad „tyrimai rodo”, bet nenurodoma, kokie tyrimai, kur jie publikuoti ir kas juos atliko, tai rimtas įspėjamasis signalas. Tikri medicinos straipsniai visada nurodo tyrimus, o geriausi dar ir paaiškina jų apribojimus.

Verta patikrinti ir pačią svetainę. Ar tai žinomas, patikimas šaltinis? Ar svetainėje yra redakcijos politika? Ar ji aiškiai atskiria reklaminį turinį nuo informacinio? Svetainės, kurios pardavinėja produktus ir tuo pačiu metu rašo apie jų „stebuklinguosius” poveikius, yra akivaizdžiai šališkos.

Dar vienas naudingas būdas – patikrinti informaciją keliuose šaltiniuose. Jei teiginys yra tikras ir svarbus, jį turėtų paminėti ir kiti patikimi šaltiniai. Jei apie kažkokį „revoliucinį atradimą” rašo tik viena svetainė ar socialinių tinklų paskyra, tai labai įtartina.

Mokslinių tyrimų supratimas ir interpretacija

Ne visi moksliniai tyrimai yra vienodai patikimi. Yra tyrimų hierarchija, ir svarbu ją suprasti. Aukščiausią poziciją užima sisteminės apžvalgos ir metaanalizės – tai tyrimai, kurie analizuoja daugelį kitų tyrimų rezultatus. Po jų eina randomizuoti kontroliuojami tyrimai, kurie laikomi aukso standartu.

Žemiau hierarchijoje yra stebėjimo tyrimai, atvejų analizės ir ekspertų nuomonės. Tai nereiškia, kad jie neturi vertės, bet jų rezultatus reikia vertinti atsargiau. O visai apačioje yra anekdotiniai įrodymai – asmeninės istorijos ir patirtys, kurios gali būti įdomios, bet nėra patikimas pagrindas medicinos sprendimams.

Svarbu suprasti ir tai, kad vienas tyrimas retai kada ką nors įrodo galutinai. Mokslas veikia per pakartojimą ir patvirtinimą. Jei naujiena skelbia apie „proveržį”, bet tai remiasi tik vienu tyrimu, ypač jei jis atliktas su gyvūnais ar laboratorijoje, reikia būti skeptiškam. Daugelis žadančių laboratorinių atradimų niekada netampa veiksmingais gydymo metodais žmonėms.

Taip pat atkreipkite dėmesį į tyrimo dydį. Tyrimas su 10 dalyvių yra daug mažiau patikimas nei tyrimas su 10 000 dalyvių. Ir žinoma, reikia žiūrėti, kas finansavo tyrimą. Jei tyrimą, kuris rodo produkto naudą, finansavo to produkto gamintojas, rezultatus reikia vertinti kritiškai, nors tai dar nereiškia, kad jie klaidingi.

Socialinių tinklų ir influencerių įtaka sveikatos sprendimams

Socialiniai tinklai tapo vienu pagrindinių sveikatos informacijos šaltinių, ypač jaunesnėms kartoms. Problema ta, kad influenceriai, kurie dalijasi sveikatos patarimais, dažnai neturi jokios medicininės kvalifikacijos. Jie gali būti nuoširdūs ir tikėti tuo, ką sako, bet tai nedaro jų patarimų teisingais ar saugiais.

Instagram ir TikTok pilna „sveikatos ekspertų”, kurie rekomenduoja dietas, papildus, gydymo metodus. Dažnai jie naudoja patrauklų vizualinį turinį, asmeninę istoriją ir emocingą pasakojimą, kuris veikia daug stipriau nei sausas medicinos straipsnis. Bet patrauklumas nelygu teisingumui.

Ypač pavojinga tai, kad daugelis influencerių uždirba iš produktų, kuriuos rekomenduoja. Jie gauna komisinių už pardavimus arba yra tiesiogiai apmokėjami už reklamą. Tai sukuria akivaizdų interesų konfliktą, bet dažnai nėra aiškiai atskleidžiama. Kai kas nors rekomenduoja produktą ir tuo pačiu metu iš jo uždirba, jo objektyvumas yra labai abejotinas.

Dar viena problema – patvirtinimo šališkumas socialiniuose tinkluose. Jei sekate žmones, kurie dalijasi tam tikra perspektyva apie sveikatą, algoritmai rodys jums daugiau panašaus turinio. Taip susikuriate informacinę burbulą, kuriame tam tikros idėjos atrodo daug populiaresnės ir labiau priimtos, nei jos yra iš tikrųjų.

Praktiniai įrankiai ir ištekliai patikrinimui

Yra keletas konkretų išteklių, kurie gali padėti patikrinti sveikatos informaciją. Pirmiausia – oficialios sveikatos organizacijos. Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras (ECDC), nacionalinės sveikatos institucijos – tai patikimi šaltiniai, kurie teikia grįstą informaciją.

Lietuvoje galite pasitikėti Sveikatos apsaugos ministerijos, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro informacija. Taip pat naudingi yra didžiųjų universitetinių ligoninių ir medicinos universitetų svetainių edukaciniai skyriai, kur informacija pateikiama suprantama kalba, bet išlaikant mokslinį tikslumą.

Tarptautiniu mastu yra specializuoti faktų tikrinimo projektai, kurie analizuoja sveikatos teiginius. „Health Feedback”, „Science Feedback” ir panašios iniciatyvos tikrina viralinius teiginius ir pateikia ekspertų įvertinimus. Nors dauguma jų anglų kalba, jie gali būti naudingi tikrinat tarptautiniu mastu paplitusius mitus.

Dar vienas naudingas įrankis – PubMed duomenų bazė, kurioje galite rasti mokslinius straipsnius. Nors daugelis jų yra techniniai ir sunkiai suprantami, galite bent patikrinti, ar tam tikra tema yra tyrinėta, kokie yra pagrindiniai rezultatai. Daugelio straipsnių santraukos (abstracts) yra nemokamos ir gali duoti bendrą supratimą.

Kaip kalbėti su artimaisiais apie klaidingą informaciją

Vienas sudėtingiausių dalykų – kai matote, kad jūsų artimieji tiki ir dalijasi klaidinga sveikatos informacija. Tiesioginis prieštaravimas dažnai nesukelia norimo efekto, o tik verčia žmogų dar labiau įsitvirtinti savo pozicijoje. Tai vadinama „atoveiksmio efektu”.

Geriau veikia empatinis požiūris. Pirmiausia pabandykite suprasti, kodėl žmogus tiki tuo, kuo tiki. Galbūt jis bijo tradicinės medicinos? Galbūt turėjo neigiamą patirtį su gydytojais? Galbūt tiesiog nori jaustis, kad turi kontrolę savo sveikatai? Suprasdami motyvaciją, galite rasti geresnį būdą bendrauti.

Užuot sakę „tai nesąmonė” ar „tu klysti”, geriau užduokite klausimus. „Kur skaitei apie tai?”, „Ar yra tyrimų, kurie tai patvirtina?”, „Ar konsultavaisi su gydytoju?”. Klausimai skatina kritinį mąstymą, o ne gynybinę reakciją.

Taip pat naudinga dalintis patikimais šaltiniais neagresyviai. Užuot sakę „štai kodėl tu klysti”, galite pasakyti „radau įdomų straipsnį apie tai, ką manai?”. Žmonės labiau linkę keisti nuomonę, kai jaučiasi gerbiami, o ne puolami.

Kartais reikia pripažinti, kad negalite pakeisti kažkieno nuomonės. Jei žmogus giliai įsitikinęs kažkuo, jokia informacija jo neįtikins. Tokiais atvejais svarbu bent užtikrinti, kad jis nepriimtų sprendimų, kurie galėtų rimtai pakenkti sveikatai, ir skatinti bent pasikonsultuoti su kvalifikuotu specialistu prieš atsisakant įprastinio gydymo.

Kada skepticizmas virsta paranoja ir kaip rasti pusiausvyrą

Svarbu nepamiršti, kad sveikatos dezinformacijos baimė neturėtų virsti pernelyg dideliu nepasitikėjimu visa informacija. Yra žmonių, kurie tampa tokie skeptiški, kad pradeda nepasitikėti net patikimais šaltiniais ir kvalifikuotais specialistais. Tai taip pat nėra sveika.

Medicina nėra tobula. Ji nuolat keičiasi, nes atsiranda naujų tyrimų ir žinių. Tai, kas buvo laikoma teisingu prieš dešimtmetį, gali būti paneigta šiandien. Bet tai nereiškia, kad medicinos mokslas yra nepatikimas – tai reiškia, kad jis veikia taip, kaip ir turėtų veikti: prisitaiko prie naujų įrodymų.

Sveika pusiausvyra yra būti informuotam ir kritiškai mąstančiam, bet tuo pačiu pasitikėti kvalifikuotais specialistais ir pripažintais mokslo metodais. Jei turite abejonių dėl gydytojo rekomendacijos, visiškai normalu ieškoti antros nuomonės – bet kito kvalifikuoto gydytojo, o ne interneto forumo ar influencerio.

Taip pat svarbu pripažinti savo apribojimus. Daugelis žmonių pervertina savo gebėjimą suprasti sudėtingą medicininę informaciją. Perskaityti keletą straipsnių internete nereiškia, kad suprantate temą taip pat gerai kaip specialistas, kuris mokėsi ir dirbo šioje srityje dešimtmečius. Tai nėra nuvertinimas – tai tiesiog realybės pripažinimas.

Galiausiai, gera praktika yra reguliariai atnaujinti savo žinias ir būti atviriems keisti nuomonę, kai atsiranda naujų įrodymų. Žmonės, kurie labiausiai linkę tikėti dezinformacija, dažnai yra tie, kurie negali pripažinti, kad galėjo klysti. Gebėjimas pasakyti „anksčiau taip maniau, bet dabar matau, kad buvau klaidingas” yra stiprybės, o ne silpnybės ženklas.

Informacijos gausa šiandien yra ir palaiminimas, ir prakeikimas. Turime prieigą prie neįtikėtino kiekio žinių, bet tuo pačiu metu esame bombarduojami klaidinga informacija. Gebėjimas atskirti vieną nuo kito tapo būtina gyvenimo šiuolaikiniame pasaulyje įgūdžiu. Tai reikalauja pastangų, kritinio mąstymo ir nuolankumo pripažinti, ko nežinome. Bet šios pastangos vertos, nes nuo to priklauso mūsų ir mūsų artimųjų sveikata.