Kai sveikatos patarimai sklinda greičiau nei gripas

Prisimenu, kaip prieš kelerius metus mano teta atsiuntė man žinutę su straipsniu apie tai, kad citrinos sultys su soda gydo vėžį. Ji buvo tokia įsitikinusi, tokia susijaudinusi, kad pagaliau atrado „tiesą, kurią slepia farmacijos kompanijos”. Ir žinot ką? Negalėjau jos kaltinti. Straipsnis atrodė įtikinamas, turėjo nuotraukas, net kažkokius „tyrimus” minėjo. Bet tai buvo grynas melas.

Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugeliui žmonių. Ir tai nereiškia, kad visi mes esame kvailiai – tiesiog dezinformacija tapo neįtikėtinai sudėtinga. Ji nebeatrodo kaip keisti straipsniai su DIDŽIOSIOMIS RAIDĖMIS ir dešimčia šauktukinių ženklų. Dabar ji atrodo profesionaliai, turi gražų dizainą, cituoja „ekspertus” ir sklinda per žmones, kuriems pasitikime.

Taigi kaip atskirti grūdus nuo pelų? Kaip suprasti, ar tas patarimas apie imunitetą yra naudingas, ar tiesiog kažkas bando parduoti tau brangų maisto papildą? Pabandykime išsiaiškinti kartu, be jokių medicininių terminų ir akademinio snobizmo.

Kodėl sveikatos dezinformacija yra tokia pavojinga

Žinau, skamba kaip bauginimai, bet pagalvokime logiškai. Jei patikėsi neteisingais patarimais apie madą ar kelionių kryptis – na, gal išleisi pinigus veltui ar nuvažiuosi į ne tokią įdomią vietą. Bet jei patikėsi neteisingais sveikatos patarimais? Gali atidėti tikrą gydymą, išleisti krūvas pinigų pseudomedicininėms procedūroms, o blogiausiu atveju – rimtai pakenkti savo sveikatai.

Pandemijos metu tai pamatėme kaip ant delno. Žmonės gėrė dezinfekcinius skysčius, ėdė arkliams skirtus vaistus, atsisakydavo vakcinų dėl visiškai išgalvotų šalutinių poveikių. Ir tai nebuvo tik keletas keistuolių – tai buvo masinis reiškinys, kuris kainavo gyvybių.

Problema ta, kad sveikatos temos yra emociškai jautrios. Kai bijome dėl savęs ar artimųjų, tampame pažeidžiami. Norime tikėti paprastais sprendimais, stebuklingais vaistais, sąmokslo teorijomis, kurios paaiškina, kodėl esame ligoti. Ir būtent šią pažeidžiamybę išnaudoja tie, kurie skleidžia dezinformaciją – kartais tyčia, kartais tiesiog iš neišmanymo.

Raudonos vėliavėlės, kurias turėtum pastebėti iš karto

Yra keletas klasikinių ženklų, kurie turėtų įjungti tavo vidinę aliarmą. Pirmas ir svarbiausias – stebuklingos išgydymo istorijos. Jei kažkas teigia, kad vienas produktas ar metodas išgydo VISKĄ – nuo nugaros skausmo iki autizmo – tai 99,9% tikimybe yra nesąmonė. Tikroji medicina taip neveikia. Nėra vieno stebuklo vaisto visoms ligoms.

Antra raudona vėliavėlė – „gydytojai nesupranta” arba „farmacijos kompanijos slepia” retorika. Taip, medicinos sistema nėra tobula. Taip, farmacijos kompanijos nori užsidirbti. Bet idėja, kad milijonai gydytojų visame pasaulyje sąmoningai slepia paprastą išgydymo būdą? Tai tiesiog nelogiška. Gydytojai taip pat serga, jų šeimos nariai serga – kodėl jie patys nenaudotų tų „paslėptų” metodų?

Dar vienas aiškus ženklas – spaudimas veikti greitai. „Pasidalink dabar, kol neištrynė!” arba „Tik šiandien!” tipo frazės. Tikra medicininė informacija niekur nedingsta. Jei kažkas verčia tave skubėti, greičiausiai bando manipuliuoti tavimi, kol neturėjai laiko pagalvoti ar pasitikrinti faktus.

Ir žinoma, jei straipsnyje ar įraše daugiau emocijų nei faktų, jei naudojami baiginiai žodžiai kaip „ŠOKIRUOJANTI TIESA” ar „KĄ JIE SLEPIA NUO TAVĘS” – sustok ir pagalvok. Rimti sveikatos šaltiniai naudoja neutralią kalbą, ne sensacijas.

Kaip tikrinti šaltinius (ir kodėl verta skirti tam penkias minutes)

Gerai, dabar praktinė dalis. Matai įdomų sveikatos straipsnį ar patarimą – ką darai? Pirmas žingsnis – pažiūrėk, kas tai parašė ar pasidalijo. Ar tai medicinos profesionalas? Ar tai organizacija, kuri turi kokią nors reputaciją? Ar tai tiesiog atsitiktinis anoniminis paskyra su 200 sekėjų?

Bet dėmesio – net jei autorius turi gražų titulą, tai dar nieko nereiškia. Internete galiu save pavadinti daktare, ir niekas manęs nesustabdys. Todėl reikia giliau pasikasti. Įvesk autoriaus vardą į Google. Pažiūrėk, ar jis tikrai dirba ten, kur teigia. Ar jis publikavo tyrimus pripažintose mokslo žurnaluose? Ar apie jį rašo patikimi šaltiniai?

Jei straipsnyje minimas tyrimas, pamėgink jį rasti. Dažnai dezinformacija remiasi netikrais tyrimais arba iškraipo tikrų tyrimų rezultatus. Pavyzdžiui, gali būti, kad tyrimas buvo atliktas su 10 pelių, bet straipsnyje tai pateikiama kaip „mokslas įrodė”. Arba tyrimas buvo atšauktas, bet niekas apie tai nekalba.

Patikimi šaltiniai paprastai nurodo savo šaltinius. Jei straipsnis teigia faktus, bet niekur nenurodo, iš kur tie faktai paimti – tai blogas ženklas. Tikri medicininiai straipsniai pilni nuorodų į tyrimus, statistiką, kitus šaltinius.

Kur ieškoti patikimos informacijos apie sveikatą

Turiu tau gerą naujieną – yra daug puikių, patikimų šaltinių lietuvių kalba ir anglų kalba, kur gali rasti tikrą medicininę informaciją. Lietuvoje tai Sveikatos apsaugos ministerijos svetainė, Nacionalinio visuomenės sveikatos centro informacija, didžiųjų ligoninių svetainės.

Tarptautiniu mastu – Mayo Clinic, Cleveland Clinic, NHS (Jungtinės Karalystės sveikatos sistema), CDC (Ligų kontrolės ir prevencijos centrai JAV), Pasaulio sveikatos organizacija. Šie šaltiniai gali būti ne tokie įdomūs kaip sensacingi Facebook įrašai, bet jie patikimi.

Dar vienas geras būdas – medicininės duomenų bazės kaip PubMed, kur gali rasti tikrus mokslinius tyrimus. Tiesa, jie paprastai anglų kalba ir gana sudėtingi skaitymui, bet bent jau gali pamatyti, ar apie tam tikrą temą iš viso yra tyrimų.

Ir žinok – jei kažkas skamba per gerai, kad būtų tiesa, greičiausiai taip ir yra. Jei rastum paprastą būdą išgydyti cukrinį diabetą ar širdies ligas, tai būtų pasaulinė naujiena, ne kažkieno Facebook įrašas.

Kai tavo draugai ir šeima dalinas nesąmones

Štai čia tampa sudėtinga. Viena – atpažinti dezinformaciją, kita – ką su ja daryti, kai ją skleidžia žmonės, kuriuos myli ir gerbi. Negaliu pasakyti, kad turiu tobulą sprendimą, nes pats su tuo kovojau.

Mano patirtis rodo, kad agresyvus požiūris neveikia. Jei pradedi rėkti „TU KVAILA, TAI NESĄMONĖ!”, žmogus tik labiau įsitvirtins savo nuomonėje. Niekas nemėgsta jaustis kvailas, todėl žmonės gina savo įsitikinimus net akivaizdžioje įrodymų.

Kas veikia geriau – švelnumas ir smalsumas. Užuot sakęs „tai melas”, gali paklausti „įdomu, iš kur tai sužinojai?” arba „ar matei kokių tyrimų apie tai?”. Kartais žmonės patys pradeda abejoti, kai turi paaiškinti savo šaltinius.

Gali pasidalinti patikimais šaltiniais kaip papildoma informacija, ne kaip ataka. „Matau, kad tau rūpi ši tema, radau įdomų straipsnį iš Mayo Clinic apie tai, gal įdomu paskaityt?” Tai negarantuoja, kad žmogus pasikeis nuomonę, bet bent jau neuždarai durų tolimesniam dialogui.

Ir kartais tiesiog reikia pripažinti, kad negali pakeisti kiekvieno žmogaus nuomonės. Jei tai ne artimas šeimos narys, kurio sprendimai tiesiogiai veikia jo sveikatą, galbūt tiesiog reikia leisti būti. Tai nėra pasiduoti – tai pripažinti savo ribas.

Kodėl net protingi žmonės puola į pinkles

Vienas dalykas, kurį supratau – tikėjimas dezinformacija neturi nieko bendra su intelektu. Pažįstu labai protingų žmonių, kurie tiki keisčiausiais dalykais apie sveikatą. Ir tai vyksta dėl kelių priežasčių.

Pirma, visi turime patvirtinimo šališkumą. Ieškome informacijos, kuri patvirtina tai, kuo jau tikime, ir ignoruojame informaciją, kuri prieštarauja mūsų įsitikinimams. Jei jau nusprendei, kad vakcinos blogos, rasi tūkstančius straipsnių, kurie tai „patvirtina”, net jei jie visi neteisingi.

Antra, dezinformacija dažnai apgaubia save „alternatyvos” ar „natūralumo” aureole. Žmonės nori tikėti, kad gamta turi atsakymus, kad senolių išmintis geresnė už šiuolaikinę mediciną. Ir iš dalies tai suprantama – medicina gali būti šalta, brangi, nepasiekiama. Bet noras kažko geresnio nepadaro neteisingų dalykų teisingais.

Trečia, socialiniai tinklai sukurti taip, kad skatintų emocingą, ne faktinį turinį. Algoritmai rodo tai, kas sukelia reakcijas – pyktį, baimę, susižavėjimą. O dezinformacija būtent tai ir daro. Ji emocinga, ji paprasta, ji duoda aiškius atsakymus į sudėtingus klausimus.

Praktiniai įrankiai ir strategijos kasdieniam naudojimui

Leisk pasidalinti keliais konkrečiais triukais, kuriuos pats naudoju. Pirmas – reverse image search. Jei matai nuotrauką, kuri turėtų kažką įrodyti (pavyzdžiui, „pažiūrėkite, kaip šis žmogus pasveiko!”), įkelk ją į Google Images paiešką. Dažnai paaiškėja, kad ta pati nuotrauka naudojama dešimtyje skirtingų kontekstų.

Antras – patikrink datą. Daug dezinformacijos yra seni straipsniai, kurie vėl iškyla ir sklinda kaip naujienos. Galbūt tas „naujas tyrimas” iš tikrųjų yra iš 2005-ųjų ir jau seniai paneigtas.

Trečias – naudok faktų tikrinimo svetaines. Yra puikių išteklių kaip Snopes, FactCheck.org, Full Fact, kurie tiria populiarius mitų ir dezinformacijos atvejus. Lietuvoje – Delfi Faktai, 15min faktų tikrinimo skyrius. Tiesiog įvesk tą teiginį, kuris tau atrodo įtartinas, ir greičiausiai kas nors jau yra tai patikrinęs.

Ketvirtas – klausk savęs „cui bono” – kam tai naudinga? Kas uždirba, jei tu patikėsi šia informacija? Jei straipsnis apie tai, kaip blogos vakcinos, baigiasi nuoroda į brangų „natūralų imuniteto stiprintoją” – na, atsakymas akivaizdus.

Penktas – pasitikrink su tikru gydytoju. Žinau, skamba banaliai, bet jei turi klausimų apie sveikatą, geriausia pasikalbėti su medicinos profesionalu, ne su Facebook grupe. Taip, gali reikėti palaukti vizito, bet tai geriau nei rizikuoti sveikata.

Kaip ugdyti sveiko skepticizmo įgūdžius (ne paranojoje)

Yra plona riba tarp sveiko skepticizmo ir visiško nepasitikėjimo bet kuo. Nenoriu, kad taptum žmogumi, kuris abejoja kiekvienu dalyku ir mato sąmokslą kiekvienoje žinioje. Tai taip pat nėra sveika.

Sveiko skepticizmo esmė – būti smalsiam, bet atviram. Tai reiškia užduoti klausimus, bet ir būti pasiruošusiam priimti atsakymus, net jei jie neatitinka tavo lūkesčių. Tai reiškia pripažinti, kad nežinai visko, ir būti pasiruošusiam mokytis.

Vienas geras pratimas – kai skaito kažką apie sveikatą, pamėgink rasti šaltinius, kurie sako priešingai. Jei skaitai apie tai, kaip puikus tam tikras maisto papildas, paieškokite straipsnių apie jo galimus trūkumus ar šalutinius poveikius. Jei visi šaltiniai sako tą patį – galbūt tai tiesa. Jei randi prieštaravimų – reikia giliau tyrinėti.

Dar vienas svarbus dalykas – pripažink, kai klysti. Visi kartais patikime neteisingais dalykais. Aš tikrai esu. Ir tai normalu. Svarbu ne niekada neklysti, bet būti pasiruošusiam pasikeisti nuomonę, kai gauni naujų įrodymų.

Ir pagaliau – mokyk kitus. Jei išmokai atpažinti dezinformaciją, pasidalink šiomis žiniomis su draugais ir šeima. Ne pamokslaudamas, bet pasidalindamas naudingais įrankiais ir strategijomis. Kuo daugiau žmonių moka kritiškai mąstyti, tuo sunkiau dezinformacijai plisti.

Kai informacijos jūra tampa vandenynu, kuriame galime plaukti

Žinau, visa tai gali skambėti kaip daug darbo. Ir iš tiesų, idealiu atveju neturėtume to daryti – turėtume galėti pasitikėti tuo, ką matome internete. Bet realybė tokia, kokia yra. Gyvename laikais, kai bet kas gali publikuoti bet ką, ir tai atrodo įtikinamai.

Bet štai ką noriu pasakyti – tai neturi būti bauginantis ar varginantis. Galvok apie tai kaip apie naują įgūdį, kurį įgyji. Kaip išmokai atpažinti šlamštą savo el. pašte, kaip išmokai nespaustinėti įtartinų nuorodų – taip pat gali išmokti atpažinti sveikatos dezinformaciją. Su laiku tai tampa automatišku.

Ir atmink – nebūtina būti ekspertu, kad galėtum apsisaugoti. Nebūtina suprasti visų medicininių terminų ar skaityti mokslinių tyrimų. Užtenka kelių pagrindinių principų: būti smalsiam, tikrinti šaltinius, ieškoti patikimų informacijos šaltinių, ir nebioti pripažinti, kai ko nors nežinai.

Mano teta, beje, galiausiai suprato, kad citrinos sultys su soda nevydo vėžio. Užtruko šiek tiek laiko, keletas švelnių pokalbių, keletas nuorodų į patikimus šaltinius. Bet ji pati priėjo prie šios išvados, ir tai buvo svarbiausia. Dabar ji pati kartais man atsiunčia žinutes: „Pažiūrėk, ar tai tiesa?” Ir tai yra pažanga.

Taigi taip – dezinformacija yra problema. Bet ji nėra neįveikiama. Su truputį kritinio mąstymo, kantrybės ir gerų įrankių, galime mokytis orientuotis šiame informacijos vandenyno. Ne visada lengva, ne visada greita, bet tikrai verta. Nes kalbame apie sveikatą – savo ir žmonių, kurie mums rūpi. Ir tai verta tų penkių papildomų minučių, kad patikrintum faktus prieš patikėdamas ar pasidalindamas.