Internetas – ir vaistinė, ir nuodų spintelė

Pandemija padarė mus visus savamoksliais epidemiologais. Sėdėdami namuose, su telefonu rankose, ieškojome atsakymų – ir radome jų daugiau, nei galėjome suvirškinti. Problema ta, kad tarp tikros informacijos ir visiško šlamšto skirtumas dažnai buvo toks plonas, kad net ir kritiškai mąstantys žmonės klydo. Ir tai nėra gėda – tai sistema, kuri taip veikia.

Melagingos naujienos apie COVID-19 nebuvo tik nekalti gandai. Jos kainavo gyvybių. Žmonės gėrė chlorą, atsisakė vakcinų, vėlavo kreiptis į gydytojus. Todėl mokėjimas atskirti patikimą šaltinį nuo propagandos ar tiesiog neišmanėlio tinklaraščio – tai ne akademinis įgūdis, o praktinis išgyvenimo įrankis.

Iš kur ateina informacija – svarbiausias klausimas

Pirmasis ir paprasčiausias filtras: kas tai parašė ir kodėl? Pasaulio sveikatos organizacija, Europos ligų prevencijos ir kontrolės centras, nacionalinės sveikatos institucijos – šie šaltiniai dirba su duomenimis, juos tikrina ir už juos atsako. Jie gali klysti, bet klaidas pripažįsta ir taiso.

Kita vertus, kai straipsnį parašė „sveikatos entuziastas” su 200 tūkstančių sekėjų „Instagram” paskyroje ir jo pagrindinis verslas – parduoti papildus, čia jau reikia sustoti. Interesų konfliktas – vienas aiškiausių raudonų vėliavų. Jei žmogus uždirba iš to, ką tau rekomenduoja, jo žodžiai nėra neutralūs.

Moksliniai žurnalai – geriau, bet irgi ne be spąstų. COVID-19 laikais internete plito preprint’ai – tyrimai, dar neperėję recenzavimo proceso. Jie atrodė oficialiai, turėjo grafikus ir lenteles, bet iš esmės buvo nepatikrinti. Skirtumas tarp „tyrimas rodo” ir „recenzuotas tyrimas rodo” – milžiniškas.

Kaip atpažinti melą be detektoriaus

Yra keletas praktinių ženklų, kurie turėtų įjungti vidinio skeptiko sirenas. Pirma – emocinė kalba. Jei antraštė šaukia „Tai, ko jie nenori, kad žinotum!” arba „Šokiruojanti tiesa apie vakciną” – tai manipuliacija, ne žurnalistika. Tikra sveikatos informacija retai remiasi sensacija.

Antra – datos. COVID-19 mokslas keitėsi greitai. 2020-ųjų rekomendacijos dėl kaukių ar perdavimo kelių vėliau buvo tikslinamos. Jei dalijatės straipsniu, patikrinkite, kada jis parašytas – galbūt jis jau pasenęs ir klaidinantis ne dėl piktavališkumo, o tiesiog dėl laiko.

Trečia – ar šaltinis cituoja kitus šaltinius? Rimtas tekstas remiasi konkrečiais tyrimais, institucijomis, ekspertais. Jei viskas grindžiama „tyrimais rodo” be nuorodos į konkrečius tyrimus – tai tuščias teiginys.

Ketvirta, ir galbūt svarbiausia, – patikrinkite keliuose šaltiniuose. Jei apie tą patį faktą rašo tik vienas portalas, o visi kiti tyli – tai labai blogas ženklas. Tikra naujiena keliauja per kelis nepriklausomus kanalus.

Kodėl mes tikime tuo, kuo norime tikėti

Čia reikia šiek tiek sąžiningumo su savimi. Mes linkę tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome. Jei žmogus nepasitiki valdžia, jis greičiau patikės teorija apie slėpimą. Jei bijo injekcijų – ras tyrimų, kurie patvirtins jo baimes. Tai vadinama patvirtinimo šališkumu, ir jis veikia visus – ne tik „kitus”.

Pandemija parodė, kad dezinformacija plinta ne tik tarp neišsilavinusių žmonių. Ją dalijo ir daktarai, ir profesoriai, ir žurnalistai. Nes ir jie turi baimes, lūkesčius, politines simpatijas. Kritinis mąstymas – tai ne intelekto klausimas, o įpročio.

Tai, ką verta pasiimti su savimi

Nėra tobulo recepto, kaip niekada neapsigauti. Bet yra keletas dalykų, kurie padeda: sulėtinti tempą prieš dalijantis informacija, klausti „kas čia uždirba?”, ieškoti originalaus šaltinio, o ne perrašymo, ir leisti sau keisti nuomonę, kai atsiranda naujų duomenų. Tai paskutinis punktas dažnai sunkiausias – nes pripažinti, kad klydom, nėra patogu.

COVID-19 nebuvo pirma dezinformacijos krizė ir tikrai ne paskutinė. Kita gali ateiti su kitu pavadinimu, kitu virusu ar visai kita tema. Tačiau įgūdžiai, kaip atskirti triukšmą nuo signalo, lieka tie patys. Ir jie verti daugiau nei bet koks papildas, kurį jums siūlo influenceris su balta laboratorine palaidinuke.