Kai sveikatos patarimai sklinda greičiau nei virusai

Socialiniai tinklai tapo vieta, kur kiekvienas gali tapti sveikatos ekspertu. Vienas įrašas apie „stebuklingą” gydymo metodą, kelios pasidalintos nuotraukos su „prieš ir po” rezultatais, ir štai jau tūkstančiai žmonių tiki, kad citrinos sultys išgydo vėžį arba kad vakcinacijos sukelia autizmą. Problema ta, kad dauguma šių „patarimų” yra arba visiškai klaidingi, arba pavojingi sveikatai.

Dezinformacija sveikatos temomis nėra nauja problema, tačiau socialiniai tinklai ją pavertė epidemija. Algoritmai skatina turinį, kuris sukelia stiprias emocijas – o kas gali būti emocingesnis už sveikatos klausimus? Baimė, viltis, pyktis – visa tai puikiai veikia, kai reikia, kad įrašas taptų virusinis. Deja, tiesa dažnai būna nuobodi ir sudėtinga, todėl ji pralošia kovoje už dėmesį.

Kas dar blogiau – daugelis žmonių net neįtaria, kad yra manipuliuojami. Jie mato gražų įrašą su profesionaliai atrodančia infografika, keliais moksliniais terminais ir nuoroda į kažkokį „tyrimą”, ir jau galvoja, kad tai patikima informacija. O realybė visai kitokia.

Raudonos vėliavėlės, kurias ignoruojame

Pirmasis ir akivaizdžiausias ženklas, kad kažkas negerai – pernelyg kategoriškas tonas. Jei matote įrašą, kuris teigia, kad „VISI gydytojai slepia ŠIĄ TIESĄ” arba „VIENINTELIS būdas išgydyti…”, galite būti beveik tikri, kad tai dezinformacija. Tikrasis mokslas retai kai būna kategoriškas. Jis pilnas „galbūt”, „tyrimai rodo”, „reikia daugiau duomenų”. Tai nėra silpnumas – tai sąžiningumas.

Antra raudona vėliavėlė – asmeninės istorijos kaip įrodymai. „Mano pusseserės draugė išgydė artritą vien tik gerdama obuolių actą!” Puiku, džiaugiuosi dėl pusseserės draugės, bet vieno žmogaus patirtis nėra mokslas. Tai vadinama anekdotiniu įrodymu, ir medicinos požiūriu jis beveik nieko nereiškia. Žmonės pasveiksta dėl įvairiausių priežasčių – kartais net nepaisant to, ką jie daro, o ne dėl to.

Trečias požymis – priešiškumas „oficialiajai medicinai”. Kai įraše kalbama apie „farmacijos mafijos sąmokslą” arba „gydytojus, kurie nori tik užsidirbti”, tai beveik garantuotai dezinformacija. Taip, sveikatos priežiūros sistema turi problemų, ir farmacijos kompanijos tikrai nėra labdaros organizacijos, bet tai nereiškia, kad visa šiuolaikinė medicina yra sukčiavimas. Šis argumentas yra klasikinis manipuliavimo būdas – sukurti bendrą priešą ir pozicionuoti save kaip „tikrąją alternatyvą”.

Dar vienas dažnas triukas – netikslūs ar iškreipti moksliniai terminai. „Kvantinė energija”, „toksikologinis nuodingumas”, „ląstelių vibracija” – šie terminai skamba moksliškiai, bet dažniausiai yra naudojami visiškai ne pagal paskirtį. Tai kaip naudoti statybos žargoną, kai iš tiesų pardavinėji oro pilis.

Šaltinių patikrinimo menas, kurio niekas nemoko

Gerai, taigi pamatėte įrašą apie naują „revoliucinį” gydymo metodą. Kaip patikrinti, ar tai tiesa? Pirmiausia – ieškokite originalaus šaltinio. Ne to, kas pasidalino Facebook’e, o tikrojo šaltinio. Ar yra nuoroda į mokslinį tyrimą? Jei taip, ar galite jį rasti? Ar jis paskelbtas rimtame medicinos žurnale?

Čia susiduriame su problema – dauguma žmonių nemoka atskirti patikimo mokslinio žurnalo nuo pseudomokslinio šlamšto. Yra tūkstančiai vadinamųjų „plėšriųjų žurnalų” (predatory journals), kurie už pinigus paskelbs bet kokį straipsnį, nesvarbu, kokia jo kokybė. Jie atrodo profesionaliai, turi ISSN numerius ir net „recenzavimo procesą”, bet iš tikrųjų tai tik pinigų plovimo schema akademiniame pasaulyje.

Kaip atskirti? Patikimi medicinos žurnalai turi impakto faktorių (impact factor), yra indeksuojami PubMed ar Scopus duomenų bazėse, ir jų redakcinėse kolegijose yra žinomi mokslininkai iš pripažintų institucijų. Taip, tai reikalauja šiek tiek pasigilinimo, bet jei kalbame apie savo sveikatą, ar ne verta skirti 10 minučių patikrinimui?

Dar vienas patarimas – žiūrėkite į datą. Mokslas keičiasi, ir tai, kas buvo laikoma tiesa prieš 20 metų, dabar gali būti visiškai paneigta. Matote nuorodą į tyrimą iš 1987 metų? Galbūt verta pasižiūrėti, ar yra naujesnių tyrimų ta tema.

Ekspertų ir pseudoekspertų skirtumas

Socialiniuose tinkluose pilna žmonių su įspūdingais titulais. „Dr.”, „sertifikuotas”, „ekspertas”, „specialistas” – šie žodžiai mėtomi kaip konfeti. Bet kas iš tikrųjų slypi už jų?

Tikrasis medicininis ekspertas turės tikrinamus kredencialus. Galite rasti informaciją apie jų išsilavinimą, kur jie dirba, kokius tyrimus yra publikavę. Jei kažkas save vadina „Dr.”, bet vienintelis jų laipsnis yra iš neakredituotos internetinės „universiteto”, tai nėra tikras daktaras. Jei kažkas teigia esąs „sertifikuotas mitybos specialistas”, bet jų sertifikatas gautas per trijų dienų internetinius kursus, tai nėra tikras specialistas.

Dar vienas svarbus dalykas – tikri ekspertai pripažįsta savo kompetencijos ribas. Dermatologas nepateiks kategorinių patarimų apie širdies ligas. Chirurgas netvirtins, kad žino viską apie psichiatriją. Tuo tarpu pseudoekspertai dažnai turi nuomonę apie viską – nuo vėžio iki depresijos, nuo mitybos iki vakcinų.

Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, ką ekspertas parduoda. Jei kiekvienas jų įrašas baigiasi nuoroda į jų produktą ar paslaugą, tai kelia klausimų. Tikri ekspertai dalijasi informacija dėl švietimo, ne tik dėl pardavimų. Taip, jie gali turėti produktų ar paslaugų, bet tai neturėtų būti vienintelis jų tikslas.

Kodėl mes tokios lengvos aukos

Būkime sąžiningi – mes visi norime tikėti paprastais sprendimais sudėtingoms problemoms. Jei sergate lėtine liga, ir gydytojas sako, kad reikės ilgo gydymo su neaiškiais rezultatais, o kažkas socialiniuose tinkluose žada išgydyti per dvi savaites su natūraliu produktu – ką norėsite tikėti?

Tai vadinama patvirtinimo šališkumu (confirmation bias). Mes ieškome informacijos, kuri patvirtina tai, kuo jau norime tikėti, ir ignoruojame viską, kas tam prieštarauja. Jei jau esate nusistatę prieš vakcinacijas, rasite tūkstančius įrašų, kurie „įrodo” jūsų teisumą. Jei tikite, kad cukrus yra nuodai, algoritmai užtikrins, kad matytumėte tik turinį, kuris tai palaiko.

Socialinių tinklų algoritmai šį šališkumą tik sustiprina. Jie rodo jums tai, su kuo greičiausiai sąveikaujate, o tai dažnai yra turinys, kuris patvirtina jūsų esamas nuostatas. Taip sukuriamos echo kameros, kur visi kartoja tą patį, ir pradeda atrodyti, kad „visi taip mano”, nors realybėje tai tik jūsų burbulas.

Dar vienas faktorius – emocinis pažeidžiamumas. Kai esame išsigandę, nusivylę ar desperatiški, mūsų kritinis mąstymas silpnėja. Dezinformacijos platintojai tai puikiai žino ir tyčia taiko emocines manipuliacijas. Jie naudoja baimę („Jei nedarysite ŠIO, jūsų vaikai sirgs!”), kaltę („Ar tikrai norite rizikuoti savo šeimos sveikata?”) ir viltį („Pagaliau atsakymas, kurio ieškojote!”).

Praktiniai įrankiai tiesos ieškotojams

Gerai, užtenka teorijos. Ką konkrečiai galite daryti, kai susiduriate su abejotinu sveikatos teiginiu socialiniuose tinkluose?

Pirma, naudokite faktų tikrinimo svetaines. Health Feedback, Snopes, FactCheck.org ir kitos organizacijos reguliariai tikrina populiarius sveikatos mitus. Tiesiog įveskite teiginį į Google kartu su žodžiais „fact check” ir dažnai rasite atsakymą.

Antra, mokykitės naudotis PubMed – tai nemokama medicinos tyrimų duomenų bazė. Taip, iš pradžių gali atrodyti bauginanti, bet iš tikrųjų tai ne taip sudėtinga. Įvedate raktažodžius, žiūrite, ar yra tyrimų ta tema, skaitote santraukas (abstracts). Nebūtina suprasti visą techninį žargoną – dažnai užtenka suprasti pagrindines išvadas.

Trečia, naudokite „lateral reading” metodą. Tai reiškia, kad vietoj to, kad gilintumėtės į patį šaltinį, atidarote naujas korteles ir ieškote informacijos apie tą šaltinį. Kas yra šio svetainės savininkas? Ką kiti sako apie šį autorių? Ar šis teiginys kartojamas patikimuose šaltiniuose?

Ketvirta, mokykitės atpažinti logiškus klaidingus argumentus. „Post hoc ergo propter hoc” (po to, vadinasi dėl to), „ad hominem” (puolimas asmeniškai), „false dilemma” (klaidinga dilema) – šie loginiai klaidimai dažnai naudojami dezinformacijoje. Jei mokate juos atpažinti, bus lengviau nepakliūti į spąstus.

Penkta, kalbėkite su tikrais sveikatos specialistais. Jei turite šeimos gydytoją, su kuriuo galite atvirai kalbėti, naudokitės tuo. Atneškite tuos Facebook įrašus, kurie jus suglumino. Geras gydytojas nesijuoks iš jūsų, o padės suprasti, kas tiesa, o kas ne.

Kai artimieji tiki nesąmonėms

Viena iš skaudžiausių situacijų – kai jūsų artimas žmogus yra įsitikinęs dezinformacija. Galbūt jūsų mama dalijasi įrašais apie pavojingas vakcinas, arba draugas prisiekia, kad homeopatija išgydė jo astmą. Kaip reaguoti?

Pirmiausia – nesišaukite ir nevadinkite jų kvailiais. Tai tik sustiprins jų gynybines reakcijas ir padarys juos dar labiau įsitikinusius savo teisumu. Žmonės neatsisako savo įsitikinimų, kai jaučiasi puolami.

Vietoj to, užduokite klausimus. „Įdomu, o kur tu tai skaitei?” „Ar yra kokių tyrimų, kurie tai patvirtina?” „Kaip manai, kodėl gydytojai to nerekomenduoja?” Klausimai skatina kritinį mąstymą, o ne gynybinę reakciją.

Taip pat pripažinkite jų rūpesčius. Jei kažkas bijo vakcinų, tikriausiai jie tik nori apsaugoti savo vaikus. Tai teisėtas jausmas, net jei jų išvados klaidingos. Pradėkite nuo bendros pozicijos – „Suprantu, kad nori geriausio savo vaikams” – ir tik tada švelniai pateikite alternatyvią informaciją.

Kartais reikia tiesiog pripažinti, kad negalite pakeisti žmogaus nuomonės. Tai skaudi tiesa, bet kai kas yra taip giliai įsitikinę, kad jokia informacija jų nepakeis. Tokiais atvejais galite tik nustatyti ribas – „Gerai, sutinkame nesutikti, bet prašau nedalinkis tokių patarimų su mano vaikais.”

Kai kritinis mąstymas tampa gyvenimo būdu

Galiausiai, kovoti su dezinformacija – tai ne vienkartinis veiksmas, o nuolatinė praktika. Tai kaip raumenų treniravimas: kuo daugiau praktikuojate kritinį mąstymą, tuo stipresni tampate.

Pradėkite nuo savęs. Kiekvieną kartą, kai norite pasidalinti kažkokiu sveikatos įrašu, sustokite ir paklauskit savęs: ar tikrai žinau, kad tai tiesa? Ar patikrinau šaltinį? Ar nedalijuosi tik todėl, kad tai patvirtina mano įsitikinimus? Šis paprastas sustojimas gali užkirsti kelią dezinformacijos plitimui.

Mokykite savo vaikus kritinio mąstymo nuo mažens. Kai jie mato reklamą, klauskite: „Ką jie bando parduoti?” Kai girdi teiginį, skatinkite klausti: „Iš kur jie tai žino?” Šie įgūdžiai bus neįkainojami jų gyvenime.

Ir nepamirškite – būti skeptišku nereiškia būti cinišku. Galite abejoti teiginiais ir vis tiek išlikti atviri naujai informacijai. Iš tikrųjų, geriausi kritiniai mąstytojai yra tie, kurie gali pasakyti „nežinau” ir „galbūt klystu”. Tai ne silpnumas – tai protingumas.

Socialiniai tinklai niekur nedings, ir dezinformacija taip pat. Bet jei kiekvienas iš mūsų taptų šiek tiek atidesniais, šiek tiek kritiniais ir šiek tiek atsakingesni už tai, kuo dalijamės – galbūt galėtume pakeisti žaidimo taisykles. Ne, neišspręsime problemos per naktį, bet galime pradėti nuo mažų žingsnių. Ir kartais tie maži žingsniai išgelbsti gyvybes.