Kodėl visi tapo sveikatos ekspertais?

Praeitą savaitę mano pusseserė pasidalino įrašu apie tai, kaip citrinų sultys su soda gali išgydyti vėžį. Prieš mėnesį kaimynė įrodinėjo, kad vakcinacijos sukelia autizmą. O dar anksčiau kolega iš darbo tvirtino, kad 5G bokštai platina koronavirusą. Skamba pažįstamai?

Socialiniai tinklai tapo tikru informacijos džiunglių, kuriose tikros žinios susipina su pustiesiomis, o gryni melai dažnai atrodo įtikinamesni nei moksliniai faktai. Problema ta, kad nesąmonės apie sveikatą – tai ne tik juokinga pramoga. Tai gali realiai pakenkti žmonių sveikatai, o kartais net gyvybei.

Pasak Lietuvos sveikatos mokslų universiteto tyrimų, beveik 60 procentų lietuvių bent kartą yra gavę klaidinančios sveikatos informacijos socialiniuose tinkluose. Dar bauginantesnis skaičius – apie trečdalis žmonių tiki bent dalimi to, ką skaito. Tai nėra tik senelių problema, kaip daugelis mano. Jaunimas taip pat puola į pinkles, nes melagingos žinutės tampa vis rafinuotesnės.

Klasikiniai raudonos vėliavos ženklai

Pirmiausia reikia išmokti atpažinti akivaizdžius pavojaus signalus. Jie kartojasi vėl ir vėl, tik keičiasi kosmetinės detalės.

Stebuklingi gydymo būdai – vienas didžiausių raudonų vėliavėlių. Jei kažkas žada išgydyti vėžį, diabetą ar Alzheimerio ligą su vienu paprastu triuku, galite būti tikri – tai melas. Medicina nėra paprasta. Jei būtų paprastas būdas išgydyti sunkias ligas, visi gydytojai jau jį naudotų, o ne slėptų kokiame nors Facebook įraše.

Realus pavyzdys: prieš kelerius metus plito įrašas apie tai, kaip šarminė dieta gali išgydyti vėžį. Teorija skambėjo įtikinamai – vėžio ląstelės mėgsta rūgštinę aplinką, todėl šarminė dieta turėtų jas sunaikinti. Problema ta, kad žmogaus organizmas pats reguliuoja pH lygį, ir jokia dieta negali to pakeisti. Dar blogiau – kai kurie žmonės atsisakė normalaus gydymo, tikėdami šia nesąmone.

Sąmokslo teorijos – dar vienas klasikinis požymis. „Gydytojai slepia”, „farmacijos kompanijos nori tik pinigų”, „vyriausybė tyli” – šie frazės turėtų nedelsiant sukelti įtarimą. Taip, farmacijos kompanijos tikrai uždirba pinigų, bet tai nereiškia, kad visi gydytojai dalyvauja kokiame nors pasauliniame sąmoksle.

Prieš porą metų Lietuvoje plito istorija apie tai, kaip onkologai tyčia neišgydo vėžio, nes tuomet prarastų darbus. Pagalvokite logiškai – gydytojai taip pat serga vėžiu, jų šeimos nariai serga. Ar tikrai jie leistų mirti savo artimiesiems dėl darbo išsaugojimo?

Asmeninės istorijos be įrodymų – dar viena dažna taktika. „Mano draugo pusbrolis išgijo nuo vėžio gerdamas tik morkų sultis!” Tokios istorijos veikia emociškai, bet jos nieko neįrodo. Galbūt tas žmogus gavo ir normalų gydymą? Galbūt diagnozė buvo klaidinga? O gal tai tiesiog išgalvota istorija?

Kaip dirba melagingų naujienų kūrėjai

Reikia suprasti, kad dauguma klaidinančios informacijos nėra kuriama atsitiktinai. Už jos stovi konkretūs žmonės su konkrečiais tikslais.

Kartais tai pinigai. Žmogus parduoda kokį nors „stebuklingą” produktą ir platina melus, kad jį reklamuotų. Matėte tuos įrašus apie detokso arbatas, stebuklinguosius vitaminų kompleksus ar magnetines apyrankes? Dažniausiai už jų slypi verslas, o ne rūpestis jūsų sveikata.

Kartais tai ideologija. Antivakseriai, pavyzdžiui, tikrai tiki tuo, ką sako, ir aktyviai platina savo įsitikinimus. Jie sukūrė visą ekosistemą – svetaines, grupes, „ekspertus”, kurie vienas kitą palaiko. Įėjus į tokią bendruomenę, labai sunku iš jos ištrūkti, nes ten viskas atrodo logiška ir nuosekli.

O kartais tai tiesiog noras gauti dėmesio. Socialiniuose tinkluose sensacingos istorijos plinta greičiau nei nuobodūs faktai. Žmogus, kuris pasidalina „šokiruojančia tiesa”, gauna daugiau laikų, komentarų ir pasidalinimų. Tai tampa savotiška narkotika.

Įdomu tai, kad melagingos žinutės dažnai naudoja tikrus mokslinius terminus. Jos mini tyrimus, citruoja „ekspertus”, rodo grafikus. Tai daro jas įtikinamesnėmis. Bet jei pasitikrintumėte tuos tyrimus, pamatytumėte, kad jie arba neegzistuoja, arba yra neteisingai interpretuojami, arba atlikti su penkiais pelėmis laboratorijoje, o ne su žmonėmis.

Tikrų pavyzdžių anatomija

Pažiūrėkime į kelis realius atvejus, kurie plito Lietuvoje ir pasaulyje.

MMS – „stebuklingas mineralinis tirpalas”. Tai iš tikrųjų buvo chloro dioksidas – medžiaga, naudojama baseinų valymui. Tačiau socialiniuose tinkluose jis buvo reklamuojamas kaip vaistas nuo visko – nuo autizmo iki vėžio. Žmonės tikrai gėrė šią medžiagą ir davė ją savo vaikams. Rezultatas? Apsinuodijimai, nudeginimai, o kai kuriais atvejais – mirtys.

Kaip tai veikė? Platintojai naudojo visus klasikinius triukus: asmenines „sėkmės istorijas”, sąmokslo teorijas apie tai, kaip vyriausybė bando uždrausti šį „stebuklą”, netgi pseudomokslinį paaiškinimą, kaip tai veikia. Jie sukūrė grupes, kuriose žmonės palaikė vienas kitą ir dalindavosi „patarimais”, kaip išvengti šalutinio poveikio (kuris, beje, buvo įrodymas, kad medžiaga nuodinga).

Ivermektinas nuo COVID-19. Tai antiparazitinis vaistas, kuris tikrai egzistuoja ir naudojamas medicinos. Bet pandemijos metu jis buvo paskelbtas „stebuklingiu gydymu”, kurį „slepia farmacijos kompanijos”. Problema ta, kad rimti tyrimai neparodė jokio efektyvumo gydant COVID-19. Tačiau žmonės pirko veterinarines versijas (skirtas gyvuliams!) ir vartojo jas, rizikuodami apsinuodijimu.

Šis atvejis įdomus tuo, kad buvo keli pradiniai tyrimai, kurie rodė tam tikrą potencialą. Bet vėlesni, didesni ir geriau atlikti tyrimai to nepatvirtino. Tačiau socialiniuose tinkluose žmonės vis dar dalijosi senais tyrimais, ignoruodami naujus duomenis.

„Vėžį galima išalkdyti” teorija. Idėja ta, kad vėžio ląstelės minta cukrumi, todėl jei nevalgysite cukraus, vėžys išnyks. Skamba logiškai, tiesa? Problema ta, kad visos ląstelės naudoja gliukozę energijai, ne tik vėžinės. Jūsų smegenys, širdis, raumenys – visi jiems reikia cukraus. Bandymas „išalkdyti” vėžį iš tikrųjų alkdys visą jūsų kūną.

Šis mitas ypač pavojingas, nes vėžiu sergantys žmonės ir taip dažnai patiria svorio kritimą ir mitybos problemas. Papildomas maisto apribojimas gali tik pabloginti situaciją.

Praktiniai patikrinimo įrankiai

Gerai, dabar jau žinote, ko bijoti. Bet kaip praktiškai patikrinti, ar informacija teisinga?

Google Scholar – jūsų geriausias draugas. Tai paieškos sistema mokslinėms publikacijoms. Jei kažkas teigia, kad „tyrimai rodo”, ieškokite tų tyrimų čia. Taip, straipsniai gali būti sudėtingi, bet dažnai galite perskaityti bent santrauką (abstract) ir suprasti pagrindines išvadas.

Fact-checking svetainės. Užsienyje populiarios Snopes, FactCheck.org, PolitiFact. Lietuvoje veikia Delfi.lt faktų tikrinimo skyrius ir 15min.lt „Melo detektorius”. Šios svetainės specialiai tiria viralinius teiginius ir publikuoja išsamius paaiškinimus.

Oficialių institucijų svetainės. Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras, Pasaulio sveikatos organizacija – šie šaltiniai nėra tobuli, bet jie tikrai patikimesni už atsitiktinį Facebook įrašą.

Praktinis patarimas: kai matote įdomų teiginį apie sveikatą, pabandykite jį suformuluoti kaip klausimą ir įveskite į Google su žodžiu „debunked” (paneigta) arba „fact check”. Pavyzdžiui: „lemon cure cancer debunked”. Dažnai iš karto rasite straipsnius, kurie paaiškina, kodėl tai nesąmonė.

Psichologija už melagingų žinių plitimo

Kodėl protingi, išsilavinę žmonės tiki akivaizdžioms nesąmonėms? Atsakymas sudėtingesnis, nei galėtumėte pagalvoti.

Patvirtinimo šališkumas – mes linkę tikėti informacija, kuri patvirtina tai, ką jau manome žinantys. Jei jau esate skeptiškai nusiteikęs dėl vakcinų, lengviau patikėsite neigiama informacija apie jas. Jūsų smegenys tiesiog jaučiasi geriau, kai jų nuomonė patvirtinama.

Emocinis poveikis – istorijos apie sveikatos bėdas yra emociškai galingos. Kai skaitote apie motiną, kuri „išgelbėjo” savo vaiką nuo autizmo su specialia dieta, tai veikia jūsų širdį, ne protą. O sprendimai, priimti emociškai, dažnai būna blogi.

Nepasitikėjimas institucijomis – po įvairių skandalų (Thalidomidas, Tuskegee eksperimentas ir kt.) kai kurie žmonės prarado pasitikėjimą medicinos institucijomis. Ir nors šis skepticizmas kartais būna pagrįstas, jis gali nuvesti į kitą kraštutinumą – tikėjimą bet kuo, kas priešinasi „oficialiai versijai”.

Dunning-Kruger efektas – žmonės, kurie mažai ką žino apie temą, dažnai pervertina savo žinias. Paskaitęs keletą straipsnių internete, žmogus gali manyti, kad žino daugiau už gydytojus, kurie mokėsi dešimt metų.

Dar viena įdomi psichologinė detalė – kai žmogus viešai pareiškia savo nuomonę (pavyzdžiui, pasidalina įrašu), jam tampa daug sunkiau pripažinti, kad klydo. Tai reikštų viešą pralaimėjimą. Todėl žmonės pradeda gynti savo poziciją net ir susidūrę su akivaizdžiais įrodymais, kad jie klysta.

Kaip kalbėti su artimaisiais, kurie tiki nesąmonėmis

Tai galbūt pats sunkiausias klausimas. Kaip elgtis, kai jūsų mama, tėtis ar geriausias draugas dalijasi pavojinga dezinformacija?

Pirma, nepulkite su įrodymais. Tai kontraintuityvus patarimas, bet jis veikia. Kai žmogus jaučiasi puolamas, jis užsidaro ir dar labiau įsitvirtina savo nuomonėje. Vietoj to, pradėkite nuo klausimų. „Įdomu, o kur tai skaitei?” „Ar yra kokių nors tyrimų apie tai?” „Kaip manai, kodėl gydytojai to nerekomenduoja?”

Klausimai verčia žmogų pačiam pagalvoti, o ne tik ginti savo poziciją. Kartais žmogus pats pradeda matyti spragas savo logikoje, kai turi ją paaiškinti balsu.

Pripažinkite jų rūpestį. Dažnai už melagingų žinių tikėjimu slypi tikras nerimas. Žmogus bijo vėžio, bijo dėl savo vaikų sveikatos, nori turėti kontrolę. Pasakykite: „Suprantu, kad tau rūpi, kaip išvengti ligos” arba „Matau, kad nori geriausio savo vaikui”. Tai sukuria ryšį, o ne konfrontaciją.

Pasiūlykite patikimus alternatyvius šaltinius. Vietoj to, kad sakytumėte „tai nesąmonė”, pasiūlykite: „Radau įdomų straipsnį apie tai, paskaityk”. Žmonės labiau linkę keisti nuomonę, kai jaučia, kad patys atrado naują informaciją, o ne kai jiems liepiama ją priimti.

Realus pavyzdys iš mano patirties: mano teta tikėjo, kad mikrobanginės krosnelės sukelia vėžį. Vietoj to, kad ginčyčiausi, paklausiau: „O kaip manai, kodėl ligoninėse naudojamos mikrobanginės krosnelės, jei jos tokios pavojingos?” Tai paskatino ją pagalvoti. Vėliau pasidalinau straipsniu apie tai, kaip veikia mikrobanginės bangos. Užtruko keletą mėnesių, bet galiausiai ji pakeitė nuomonę.

Tačiau būkite realistai – ne visus galima įtikinti. Kai kurie žmonės taip giliai įsitraukę į savo įsitikinimus, kad jokie faktai jų nepakeis. Tokiu atveju jūsų tikslas turėtų būti ne juos pakeisti, o bent užkirsti kelią, kad jie nepakenktų sau ar kitiems.

Kai nesąmonės tampa pavojingos

Yra skirtumas tarp nekaltos nesąmonės ir tikrai pavojingos dezinformacijos. Jei kažkas tiki, kad homeopatija veikia placebu efektu – na, ne idealu, bet tikrai nepavojinga. Bet kai žmonės atsisako vakcinuoti vaikus, vartoja nuodingus „vaistus” ar atsisako normalaus gydymo dėl „natūralių alternatyvų” – tai tampa rimta problema.

Lietuvoje matėme atvejų, kai tėvai atsisakė gydyti vaikų vėžį tradiciniais metodais, pasikliovę „natūraliomis” priemonėmis. Kai kurie iš tų vaikų mirė. Tai ne abstrakti problema – tai realūs žmonės, realios gyvybės.

Panašiai su vakcinomis. Kai vakcinacijos lygis krenta žemiau tam tikro slenksčio, pradeda protrūkti ligos, kurios buvo beveik išnykusios. Tyčių protrūkiai Europoje ir JAV paskutiniais metais yra tiesioginis antivakserinės dezinformacijos rezultatas.

Jei matote, kad artimas žmogus priima sprendimus, kurie gali jam rimtai pakenkti, galbūt reikia profesionalios pagalbos. Pakalbėkite su jo šeimos gydytoju. Kai kuriais atvejais gali būti verta net konsultuotis su psichologu – ne todėl, kad žmogus „pamišęs”, bet todėl, kad profesionalas gali padėti rasti būdų, kaip su juo komunikuoti efektyviau.

Kaip apsaugoti save ir artimuosius ateityje

Dezinformacija niekur nedingo ir tik tobulės. Dirbtinis intelektas jau dabar gali kurti įtikinamai atrodančius melagingus straipsnius, netgi vaizdo įrašus su „gydytojais”, kurie iš tikrųjų neegzistuoja. Kas bus po penkerių metų? Dar sunkiau bus atskirti tiesą nuo melo.

Kritinis mąstymas – tai svarbiausias įgūdis. Mokykite save ir savo vaikus visada klausti: „Iš kur tai žinoma?” „Kas už to stovi?” „Kokie įrodymai?” Tai turėtų tapti automatine reakcija, o ne išimtimi.

Diversifikuokite informacijos šaltinius. Jei visą sveikatos informaciją gaunate iš Facebook grupių, turite problemą. Skaitykite įvairius šaltinius, įskaitant mokslinius žurnalus, patikimus naujienų portalus, oficialias institucijas.

Būkite atsargūs su „natūraliais” sprendimais. Natūralus nereiškia saugus ar efektyvus. Gyvatės nuodai yra natūralūs, bet tikrai nenorėtumėte jų vartoti. Tuo pačiu metu, daugelis vaistų yra kilę iš natūralių šaltinių – tik jie buvo tinkamai ištirti, standartizuoti ir įrodyti esant efektyvūs.

Praktinis patarimas: sukurkite savo patikimų šaltinių sąrašą. Tai gali būti keletas mokslinių svetainių, patikimų gydytojų tinklaraščiai, oficialios sveikatos institucijos. Kai susiduriate su nauja informacija, pirmiausia patikrinkite, ką sako jūsų patikimi šaltiniai.

Mokykite vaikus. Jei turite vaikų, pradėkite anksti. Net maži vaikai gali suprasti pagrindines sąvokas – kad ne viskas internete yra tiesa, kad reikia patikrinti informaciją, kad kai kas nori mus apgauti. Tai kaip skaitmeninio amžiaus higiena – taip pat svarbu kaip išmokyti plauti rankas.

Dalinkitės patikima informacija. Kai matote gerą, faktais pagrįstą straipsnį apie sveikatą, pasidalinkite juo. Socialiniai tinklai veikia algoritmais – kuo daugiau žmonių dalijasi gera informacija, tuo daugiau žmonių ją matys. Būkite dalimi sprendimo, o ne problemos.

Kai tiesa tampa sudėtinga, o melai – paprasti

Štai kur esame dabar: gyvename pasaulyje, kuriame bet kas gali publikuoti bet ką, o daugelis žmonių neturi įrankių atskirti tiesai nuo melo. Medicina yra sudėtinga, pilna niuansų ir „priklauso nuo situacijos” atsakymų. O melai yra paprasti, aiškūs ir žada greitą sprendimą.

„Išgerk šitą – ir būsi sveikas” skamba daug patraukliau nei „galbūt turėtum pasikonsultuoti su keliais specialistais, atlikti tyrimus, išbandyti skirtingus gydymo metodus ir galbūt po kelių mėnesių pamatyti tam tikrą pagerėjimą”. Bet gyvenimas retai būna paprastas.

Gera žinia ta, kad vis daugiau žmonių tampa sąmoningesniais. Fact-checking judėjimas auga, platformos pradeda imtis priemonių prieš dezinformaciją (nors ir ne visada efektyviai), o visuomenė pamažu mokosi būti kritiškesnė.

Blogoji žinia – tai karas, kuris niekada nesibaigs. Visada bus žmonių, kurie skleis melus dėl pinigų, ideologijos ar tiesiog dėmesio. Visada bus žmonių, kurie norės tikėti paprastais atsakymais į sudėtingus klausimus.

Bet štai ką galime padaryti: galime būti budrūs, galime mokyti vieni kitus, galime kelti standartus. Kai matome nesąmonę, galime ją švelniai, bet tvirtai atkreipti dėmesį. Kai artimas žmogus klysta, galime padėti jam rasti tiesą, o ne tik pasmerkti.

Jūsų sveikata – ir jūsų artimųjų sveikata – yra per daug svarbi, kad ja rizikuotumėte dėl virališko Facebook įrašo. Kiekvieną kartą, kai matote stebuklingą gydymo būdą, sąmokslo teoriją ar per gražią, kad būtų tiesa, istoriją – sustokite. Pakvėpuokite. Ir paklausykite savęs: „Ar tai tikrai skamba logiškai? Ar turiu įrodymų? Ar nesu aš tas, kuris dabar skleidžia melą toliau?”

Atsakymai į šiuos klausimus gali išgelbėti gyvybes. Įskaitant jūsų pačių.