Kai viskas apsivertė aukštyn kojomis

Prisimenu, kaip 2020-aisiais stovėjau eilėje prie poliklinikos ir galvojau – ar čia tikrai taip visada buvo, ar aš tiesiog anksčiau nepastebėjau, koks chaosas? Pandemija daug ką atskleidė apie Lietuvos sveikatos sistemą – tiek gero, tiek ne labai. Bet svarbiausia, kad ji privertė sistemą judėti. Lėtai, su trinkelėmis, bet judėti.

Štai penki dalykai, kurie realiai pasikeitė ir kuriuos jūs, tikėtina, jau jaučiate ant savo kailies.

1. Telemediciną pagaliau priėmė rimtai

Prieš COVID telemediciną Lietuvoje dauguma gydytojų žiūrėjo kaip į kažkokią egzotiką. „Kaip aš galiu jus apžiūrėti per ekraną?” – klasikinis atsakymas. Pandemija tiesiog nepaliko pasirinkimo, ir staiga paaiškėjo, kad didelė dalis konsultacijų puikiai veikia nuotoliniu būdu.

Šiandien e-sveikatos paslaugos išsiplėtė – galite gauti receptą, pasikonsultuoti dėl lėtinių ligų valdymo, gauti siuntimą, net kai kuriuos tyrimo rezultatus aptarti nereikia fiziškai atvykti. Tai ypač pajuto žmonės, gyvenantys mažesniuose miestuose ar turintys judėjimo problemų. Žinoma, sistema dar toli gražu ne tobula – kartais tas „nuotolinis priėmimas” trunka penkias minutes ir jaučiesi lyg paskambinęs į skambučių centrą, bet pradžia padaryta.

2. Psichikos sveikatos tema išlipo iš spintos

Tai gal didžiausias kultūrinis lūžis. Pandemija taip gerai „pasirūpino” kolektyvine psichine sveikata, kad nebeįmanoma buvo apsimesti, jog tos problemos neegzistuoja. Eilės pas psichologus išaugo kelis kartus, o kartu – ir visuomenės suvokimas, kad kreiptis pagalbos nėra gėda.

Valstybės lygmeniu pradėtos finansuoti psichologinės pagalbos paslaugos per pirminę sveikatos priežiūrą. Tai reiškia, kad teoriškai galite gauti psichologo konsultaciją per savo šeimos gydytoją, neišleidžiant privačių pinigų. Praktikoje laukimo eilės vis dar ilgos, bet bent jau mechanizmas egzistuoja – ko anksčiau tiesiog nebuvo.

3. Skaitmenizacija – su visais jos privalumais ir spąstais

E-sveikata, elektroniniai receptai, skaitmeniniai siuntimai – visa tai pagreitėjo drastiškai. Dabar dauguma žmonių savo sveikatos istoriją, paskirtus vaistus ir tyrimus gali matyti vienoje vietoje. Tai tikrai patogu ir sumažina situacijas, kai vienas gydytojas nežino, ką paskyrė kitas.

Bet čia yra ir kita medalio pusė. Vyresnio amžiaus žmonės, kuriems skaitmeniniai įrankiai nėra savaime suprantami, dažnai jaučiasi prarasti. Sistema tampa efektyvesnė tiems, kurie moka ja naudotis, ir sudėtingesnė tiems, kurie nemoka. Tai problema, kurią dar teks spręsti.

4. Medikų trūkumas tapo nebeįmanoma slėpti

Pandemija kaip rentgenas parodė, kiek Lietuvos sveikatos sistema laikosi ant entuziastingų žmonių pečių ir kiek mažai tos sistemos resursų iš tikrųjų yra. Gydytojai ir slaugytojai dirbo sąlygomis, kurios kitoje situacijoje būtų tiesiog nepriimtinos.

Po to prasidėjo bent jau pokalbis apie atlyginimus, darbo sąlygas, slaugytojų vaidmenį sistemoje. Atlyginimų augimas vyko, nors daugelio medikų teigimu – nepakankamas. Slaugytojų kompetencijų išplėtimas, kai jie gali atlikti daugiau procedūrų savarankiškai, taip pat pradėtas diegti. Tai ne revoliucija, bet bent jau evoliucija.

5. Krizių valdymas – išmoktos pamokos (bent jau dalies)

Lietuva, kaip ir daugelis šalių, į pandemiją įžengė be aiškaus plano. Bet išėjo iš jos su bent jau kai kuriais mechanizmais – atsargų valdymo sistema, greitesnio sprendimų priėmimo protokolais, geresniu institucijų bendradarbiavimu. Sveikatos apsaugos ministerija ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras dabar turi bent jau teorinį scenarijų, ką daryti sekančio karto atveju.

Ar to pakaks? Sunku pasakyti. Bet bent jau niekas nebegali sakyti, kad apie tai negalvota.

Tai kur mes dabar, po viso to?

Lietuvos sveikatos sistema po COVID nėra kitokia sistema – ji yra ta pati, tik su keliais naujais įrankiais, keliais atvertais pokalbiais ir, tikiuosi, bent kiek mažiau iliuzijų apie tai, kas veikia ir kas ne. Telemediciną turime, psichikos sveikata kalbama atviriau, skaitmenizacija juda pirmyn. Bet eilės ilgos, medikų trūksta, o finansavimas vis dar atsilieka nuo ES vidurkio.

Geriausias dalykas, kurį galite padaryti – nepamiršti, kad sveikatos sistema egzistuoja ne tik tada, kai jums jos reikia. Ji formuojama politiniais sprendimais, biudžetais, rinkimais. Ir kiek mes, kaip visuomenė, reikalaujame iš jos – tiek maždaug ir gauname. Pandemija tai parodė labai aiškiai.