Prisiminkite 2020-ųjų pavasarį – tuščias Gedimino prospektas, uždarytos kavinukės senamiestyje, žmonės su kaukėmis skubantys per Katedros aikštę. Praėjo keleri metai, bet tie vaizdai vis dar tarsi filmo kadrai iš kito laiko. Vilnius, kaip ir visas pasaulis, per pandemiją pergyveno lūžį, kuris pakeitė ne tik tai, kaip miestas atrodo, bet ir kaip jame gyvename kasdien.

Kai poliklinika persikėlė į telefoną

Vienas ryškiausių pokyčių – kaip sostiniečiai bendrauja su gydytojais. Anksčiau eilė prie šeimos gydytojo kabineto buvo savaime suprantamas dalykas, dabar dažnas vilnietis pirmiausia bando susisiekti telefonu arba per elektroninę sistemą. Nuotolinės konsultacijos, kurios prieš pandemiją buvo greičiau egzotika, tapo įprasta praktika daugelyje Vilniaus poliklinikų. Receptus galima gauti neišeinant iš namų, o nedidelius negalavimus aptarti su gydytoju vaizdo skambučiu – tai, kas prieš 2020-uosius atrodė beveik neįmanoma valstybinėje sveikatos sistemoje.

Tiesa, ne viskas pasikeitė sklandžiai. Vyresnio amžiaus vilniečiai dažnai skundžiasi, kad skaitmeninės paslaugos jiems sunkiau prieinamos, o gyva žmogiška konsultacija kartais tampa retenybe. Tad naujovė, kuri vieniems palengvino gyvenimą, kitiems pridėjo naujų rūpesčių.

Higienos įpročiai, kurie prigijo

Įdomu tai, kad kai kurie pandeminiai įpročiai neišnyko kartu su karantinu. Rankų dezinfekavimo priemonės vis dar stovi prie įėjimo į daugelį parduotuvių ir įstaigų Vilniuje – nebe todėl, kad to reikalauja įstatymas, o tiesiog dėl inercijos ir įpročio. Kai kurie gyventojai, ypač turintys mažus vaikus ar sergantys lėtinėmis ligomis, ir toliau nešioja kaukes viešajame transporte peršalimo sezono metu – tai anksčiau būtų atrodę keistai, dabar niekas net nekreipia dėmesio.

Sveikatos priežiūros specialistai pastebi, kad sergamumo sezoninėmis ligomis statistika taip pat pasikeitė – tam tikru laikotarpiu grippo ir peršalimo atvejų sumažėjo būtent dėl higienos įpročių, kurie liko po pandemijos.

Miesto erdvės ir judėjimas kitaip

Karantino metu vilniečiai atrado dalykus, kurių anksčiau nepastebėjo – parkus, pėsčiųjų takus, dviračių takelius. Vingio parkas, Neries krantinė, net paprasčiausi kiemai tapo vietomis, kur žmonės ieškojo laisvės jausmo, kai kavinės ir prekybos centrai buvo uždaryti. Savivaldybė šią tendenciją pastebėjo ir toliau investuoja į viešąsias erdves – naujus takus, poilsio zonas, dviračių infrastruktūrą. Tai, kas prasidėjo kaip būtinybė, tapo sąmoningu miesto planavimo prioritetu.

Kartu pastebimas ir kitas reiškinys – dalis vilniečių, priprato prie nuotolinio darbo, retai lankosi biuruose centre, todėl kai kurios verslo zonos tapo tylesnės, o gyvenamieji rajonai – gyvesni dienos metu. Kavinės atsidaro arčiau žmonių namų, o ne tik senamiestyje ar biurų kvartaluose.

Psichinė sveikata – tema, apie kurią pagaliau kalbama

Galbūt didžiausias, nors mažiausiai apčiuopiamas pokytis – tai, kaip vilniečiai pradėjo kalbėti apie psichinę sveikatą. Izoliacija, nerimas, netikrumas dėl ateities privertė daugelį susimąstyti apie savo emocinę būklę rimčiau nei anksčiau. Psichologų paslaugų paklausa Vilniuje išaugo, atsirado daugiau nuotolinių konsultacijų galimybių, o kalbėti apie nerimą ar depresiją nustojo būti gėdinga tema pokalbiuose su draugais ar net darbe.

Miesto savivaldybė kartu su nevyriausybinėmis organizacijomis pradėjo daugiau dėmesio skirti psichikos sveikatos programoms mokyklose ir bendruomenėse – tai, kas prieš pandemiją buvo antraeilis prioritetas, dabar tapo viena aktualiausių sveikatos politikos krypčių sostinėje.

Kas liko po audros

Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, kaip pandemija pakeitė Vilnių, sakyčiau taip – miestas išmoko būti lankstesnis. Sveikatos sistema, kad ir su visais trūkumais, tapo prieinamesnė per skaitmenines paslaugas. Žmonės išmoko vertinti gryną orą ir viešąsias erdves labiau nei anksčiau. Pokalbis apie sveikatą – ir fizinę, ir psichinę – tapo natūralesnis, mažiau tabu apgaubtas.

Žinoma, ne visi pokyčiai buvo teigiami – nuovargis, socialinė izoliacija, ekonominis netikrumas paliko pėdsaką daugelio gyventojų gyvenime, ir tie randai negreitai išnyks. Bet jeigu pažiūrėtume į Vilnių šiandien, akivaizdu, kad miestas neatšoko atgal į senas vėžes – jis tiesiog rado naują ritmą, kuriame sveikata, tiek fizinė, tiek psichologinė, užima daugiau vietos nei prieš penkerius metus.