Praėjusią žiemą kaimynas pasiskundė – sąskaita už šildymą siekė beveik tris šimtus eurų per mėnesį. Turi šilumos siurblį, sako, bet kažkodėl „nieko neišeina”. Pasirodo, įrenginys veikė tarsi automobilis pirmoje pavaroje visą kelią – galėjo, bet ne taip, kaip turėjo.

Šilumos siurbliai per pastaruosius metus tapo beveik privalomu atributu naujai statomiems namams, o ir senesnių pastatų savininkai vis dažniau juos renkasi vietoj dujinių katilų. Tačiau tarp „turiu šilumos siurblį” ir „mano šildymo sąskaitos sumažėjo perpus” yra didžiulis atstumas, kurį dažnas žmogus taip ir nepereina.

Kodėl vienam veikia, o kitam ne

Fizika čia paprasta – šilumos siurblys ima energiją iš oro (arba žemės, ar vandens) ir perduoda ją į namą. Kuo šalčiau lauke, tuo sunkiau tą energiją „ištraukti”, tuo daugiau elektros reikia sunaudoti. Tai vadinamasis COP koeficientas – kuo jis aukštesnis, tuo efektyviau įrenginys dirba. Ir čia prasideda tikroji istorija, nes daugelis tiesiog pastato siurblį, prijungia ir pamiršta, kad reikia dar šiek tiek pastangų.

Pirmas dalykas, kurį verta pasitikrinti – ar siurblys nustatytas veikti su per aukšta temperatūra. Daugelis žmonių, atėję iš dujinio katilo pasaulio, nustato radiatorius kaitinti iki 55-60 laipsnių, nes taip buvo įpratę. Bet šilumos siurbliui tai kaip liepti bėgikui sprinto tempu bėgti maratoną – galų gale pavargs ir sudegs pinigai. Optimalu, kai vandens temperatūra sistemoje būna 35-40 laipsnių, ypač jei namuose įrengtas grindinis šildymas.

Mažos detalės, dideli skirtumai

Antra – oro filtrai. Skamba banaliai, bet užsikimšęs filtras gali sumažinti efektyvumą dešimčia ir daugiau procentų. Tiesiog dėl to, kad ventiliatorius turi dirbti sunkiau, stumdamas orą per užterštą kliūtį. Rekomenduojama tikrinti filtrus bent kartą per du mėnesius šildymo sezono metu, o valyti – kai tik pastebimas dulkių sluoksnis.

Trečias dalykas, apie kurį mažai kas galvoja – lauko bloko apledėjimas. Kai temperatūra svyruoja apie nulį ar šiek tiek žemiau, ant lauko bloko formuojasi ledas. Modernūs įrenginiai turi automatinį atitirpinimo režimą, bet jei blokas pastatytas prastoje vietoje – pavyzdžiui, po stogo nuolaja, kur nuolat laša vanduo, arba vietoje, kur susikaupia sniegas – ledo susidarymas gali tapti chronišku procesu, kuris „valgo” papildomą energiją kiekvieną dieną.

Termostatas – ne priešas, o sąjungininkas

Daug kas bijo palikti namus šildomus, kai niekas nebūna, ir nuleidžia temperatūrą kelis laipsnius, o grįžę vėl pakelia į viršų. Su dujiniu katilu tai gal ir turi prasmę, bet šilumos siurbliui toks svyravimas dažnai yra brangesnis nei stabili temperatūra. Priežastis paprasta – siurbliui reikia daugiau energijos, kad greitai pakeltų temperatūrą per kelis laipsnius, nei tolygiai palaikyti ją visą parą. Geriau nustatyti pastovią, komfortišką temperatūrą ir leisti sistemai dirbti tolygiai, be staigių šuolių.

Išmanieji termostatai čia gali padėti – jie leidžia užprogramuoti nedidelį temperatūros sumažinimą naktį ar kai namuose nieko nėra, bet be drastiškų pokyčių, kurie priverstų siurblį dirbti avariniu režimu.

Namo apvalkalas – pamirštas veiksnys

Kartais problema visai ne siurblyje, o pačiame name. Jei sienos, langai ar stogas praleidžia šilumą kaip rėtis, joks, net pats moderniausias šilumos siurblys, nesukurs stebuklo. Prieš investuojant į naują šildymo sistemą, verta pagalvoti apie namo izoliaciją – kartais paprastas langų sandarinimas ar papildomas sluoksnis izoliacijos palėpėje duoda didesnį efektą nei brangiausias šilumos siurblys rinkoje.

Vietoj išvadų – žiemos strategija, kuri tikrai veikia

Jeigu reikėtų sudėlioti viską į vieną sąrašą, tai atrodytų maždaug taip: laikykite žemesnę tiekiamo vandens temperatūrą, tikrinkite filtrus reguliariau nei manote esant reikalinga, pasirūpinkite, kad lauko blokas nebūtų apledėjęs ar užverstas sniegu, venkite temperatūros svyravimų ir nepamirškite, kad namas be gero apvalkalo – tai kaip skylėtas kibiras, kad ir kiek vandens pilsi.

Tos keturiasdešimt procentų sutaupymo, apie kurias visi kalba, nėra kažkokia magija ar rinkodaros triukas. Tai tiesiog rezultatas, kurį gauna žmonės, sugebėję suprasti, kad šilumos siurblys – ne tas pats, kas dujinis katilas su nauju korpusu. Tai kitokia logika, reikalaujanti kitokio mąstymo. O kaimynas, beje, po kelių patarimų ir termostato perprogramavimo šią žiemą jau moka gerokai mažiau – ir ne todėl, kad pirko naują įrangą, o todėl, kad pagaliau pradėjo naudotis ta, kurią jau turėjo.