Prisimenu, kaip 2019-ųjų gruodį per Kūčias niekas nė nesapnavo, kokiais žodžiais jau po kelių mėnesių kalbėsimės telefonu su mama, kaimynu ar visai nepažįstamu žmogumi troleibuse. Tada dar sakydavome „susitiksim”, „apkabinsiu tave”, „ateik be skambučio”. Dabar, praėjus kelioms metams nuo tos keistos, karantininės tikrovės, pastebiu – kai kurie posakiai, temos, net intonacijos liko su mumis. Tarsi randas, kuris nebeskauda, bet primena, kad kažkas buvo.

Kai virusas tapo pokalbio dalimi

Ne, nekalbame apie COVID kiekvieną dieną – tai būtų nuobodu ir, tiesą sakant, jau seniai atsibodo. Bet pats faktas, kad galime pasakyti „aš per karantiną” arba „dar iki koronos”, tapo savotišku laiko matu, panašiu į „prieš nepriklausomybę” ar „sovietmečiu”. Atsirado nauja riba istorijoje, ir mes ja natūraliai naudojamės, net nepagalvodami, kaip keistai tai skambėtų kam nors iš 2019-ųjų.

1. „Ar sergi?” vietoj „kaip laikaisi?”

Prieš pandemiją, jei kas nors kosėjo autobuse, niekas nekreipdavo dėmesio. Dabar – bent akimirkai visi sustingsta. Ir šis mažas, beveik nepastebimas reflekas persikėlė į kalbą: draugai vis dar kartais paklausia „ar sveikas?” pirmiau nei „kaip sekasi?”. Sveikata tapo pirmuoju punktu pokalbio darbotvarkėje, ne paskutiniuoju.

2. Nuotolinis darbas kaip nauja gyvenimo filosofija

„Dirbu iš namų” – frazė, kuri anksčiau skambėdavo beveik atsiprašančiai, tarsi teisintumeisi, kad nesi biure. Dabar tai tiesiog gyvenimo būdas, apie kurį diskutuojama rimtai, su argumentais už ir prieš, su pavydu ir nuovargiu balse. Pokalbiai apie hibridinį darbą, apie tai, „ar grįšit į biurą”, tapo tokie pat įprasti kaip anksčiau – apie orus.

3. Zoom nuovargis ir jo palikuonys

Prisiminkim, kaip visi mokėmės naujo žodyno – „esi nutildytas”, „kamera neveikia”, „ar mane matote?”. Šis žodynas neišnyko, jis tiesiog persikėlė į kitas sritis. Dabar taip pat sakome apie susitikimus internetu ne su nuostaba, o su nuoboduliu balse – tarsi kalbėtume apie orus lietingą lapkritį.

4. Atstumas kaip mandagumo forma

Įdomu, kad net apkabinimai pasikeitė. Kai kurie žmonės vis dar akimirkai suklūsta prieš apkabindami – tarsi klausdami leidimo. Pokalbiuose atsirado nauja frazė: „ar galiu tave apkabinti?” – anksčiau tokio klausimo niekas nesugalvotų užduoti, dabar jis skamba visiškai natūraliai.

5. Psichinė sveikata be gėdos

Ko gero, tai viena giliausių permainų. Anksčiau apie nerimą ar depresiją kalbėdavome pusbalsiu, jei apskritai kalbėdavome. Izoliacija privertė daugelį suprasti, kad vidinė būsena – ne gėdinga tema, o tiesiog dar viena gyvenimo dalis, apie kurią galima pasakyti draugui prie kavos puodelio taip pat lengvai, kaip apie orus.

6. Pristatymo kultūra ir „bekontakčio” žodynas

„Palik prie durų”, „bekontaktis pristatymas”, „užsakysiu, atvažiuos per pusvalandį” – šie posakiai tapo tokia pačia kasdienybės dalimi, kaip anksčiau buvo „nueisiu į parduotuvę”. Patogumas, kurį atrado pandemija, liko su mumis, ir kalba tiesiog atspindi šį naują tingumą ar, priešingai, efektyvumą – priklauso, kaip nori pavadinti.

7. Neapibrėžtumas kaip nauja norma

Galbūt keisčiausia, kad išmokome kalbėti apie ateitį atsargiau. „Jei viskas bus gerai”, „jei nieko neatsitiks”, „pažiūrėsim, kas bus” – šie posakiai, anksčiau vartoti retai, dabar tapo beveik automatiniu priedu prie bet kokio plano. Tarsi visi pasąmoningai suprastume, kad tikrumas – prabanga, kurios negalime sau leisti garantuoti.

Vietoj taško – kablelis

Kalba, sako lingvistai, visada atspindi tai, ką išgyvename kaip bendruomenė. Bet man labiau patinka galvoti apie tai paprasčiau – kaip apie randus ant odos, kurie primena ne skausmą, o tai, kad išgyvenome. Kai kada pagaunu save sakant „per karantiną” ir nustembu, kaip natūraliai tas laikas įsiliejo į mano asmeninę istoriją, tarsi būtų buvęs visada. Galbūt taip ir yra su viskuo, kas mus iš tikrųjų pakeičia – ne dramatiškai nutraukia giją, o tiesiog įaudžia naują siūlą, kurio net nepastebime, kol vieną dieną neatsigręžiame ir nepamatome, kiek daug jo jau ten yra.